Jei sekate mane Instagram’e, ko gero matėte vakarykštį mano grobį iš Lidl’o. Jei nematėte, tai nieko tokio, bet vis vien kviesčiau pasekti – nuoroda ČIA, nes būna, kad kartais ten įkeliu kažką įdomesnio, ko nebūna svetainėje. 🙂 O jei trumpai, tai prisipirkau žiauriai daug sūrių, kad juos paragaučiau, įvertinčiau ir viską papasakočiau jums.
Pamaniau, kad ‘mandri’ sūrių pavadinimai dažnu atveju suteikia mažai aiškumo ir sutinku, kad kartais, net nesinori rizikuoti ir pirkti nepažįstamo sūrio. Tad šio tekstuko tikslas – trumpai apžvelgti kelis populiaresnius prancūziškus sūrius, supažindinti su pagrindinėmis jų savybėmis bei suteikti patarimų, kur konkrečius sūrius reikėtų naudoti ar su kuo juos derinti sūrių lėkštėje.
Minkštasis brie sūris – sūrių karalius
Brie – ko gero pats žinomiausias Prancūziškas sūris. Gaminamas nuo VIII amžiaus ir vadinamas sūrių karaliumi. Vadinamas ne be reikalo, nes būtent šiam sūriui karaliai ir imperatoriai jausdavo didelę silpnybę ir reikalaudavo, kad Brie visada būtų jų rūmuose.
Brie – ko gero pats žinomiausias Prancūziškas sūris. Gaminamas Tikras ir kokybiškas Brie būna 500g ar didesniais skrituliais ir dažniausiai būna supakuotas medinėje dėžutėje. Kadangi mediena natūrali, tai padeda sūriui kvėpuoti. Šviežiai nusipirkus šį sūrį, jam reikėtų leisti kelias dienas pabręsti, kad jo išorėje esantis pelėsis lengvai patamsėtų, o vidus suminkštėtų. Prieš valgant jį rekomenduočiau ištraukti iš šaldytuvo kokiam pusvalandukui, kad taptų kambario temperatūros.
Kalbant apie skoninės savybes, Brie pasižymi lengvu, kreminiu skoniu, valgant jaučiama grietinėlė, sviestas, laukinės gėlės. Puikiai dera su vynuogėmis, kriaušėmis, graikiniai riešutais, medumi, slyvų džemu. Man tai idealus sūris karštiems ar šaltiems sumuštiniams.
Camembert – kamembero sūris
Kamembero sūris, pradėtas gaminti XVIII amžiuje labai panašiu principu, kaip ir jo pirmtakas – brie sūris, tad turi nemažai panašumų. Kamemberas pasaulyje išpopuliarėjo Pirmo Pasaulinio karo metais, kuomet Prancūzijos kariuomenė pradėjo naudoti šį sūrį savo kariniuose maisto daviniuose.
Kamemberas yra padengtas balta pelėsio plutele, kuri yra valgoma. Asmeniškai man tai yra pati skaniausia dalis, kadangi pasižymi šiek tiek kitokia (tvirtesne ir kontrastinga) tekstūra, negu jo vidus ir turi aitroką skonį ir kvapą. Panašiai, kaip ir brie, nusipirkus, šis sūris, gali būti brandinamas kelias dienas, kad suminkštėtų. Prieš valgant, taip pat rekomenduoju palaikyti 30 min. kambario temperatūroje.
Skonis – lengvas, sviestinis. Taip pat jaučiamas riešutų poskonis, kuris, mano manymu, ir yra pagrindinis skirtumas nuo Brie sūrio. Rekomenduoju paragauti su vynuogėmis, kriaušėmis, lazdyno riešutais, trapučiais, raudonu vynu ar obuolių sidru. Šį sūrį labai mėgstu suvynioti į foliją, pagardinti žolelėmis ir kepti orkaitėje apie 20 minučių. Sūris pasidaro skystas ir labai skanu į jį mirkyti skrudintą duoną.
Bresse Bleu, Le Bleu arba tiesiog minkštas sūris su mėlynu pelėsiu
Sakoma, kad šį sūrį prancūzai nukopijavo nuo itališkos Gorgonzolos. Šis sūris yra aukso viduriukas tarp aptarto Kamembero bei tikro mėlyno pelėsinio sūrio, kuris yra ne kiekvienam, nes dažnai pasižymi ypatingai aitriu kvapu ir stipriai sūriu skoniu. Tuo tarpu, sakyčiau, kad šis sūris yra puikiai subalansuotas ir yra vienas iš mano mėgstamiausių.
Le Bleu sūrio išorė yra padengta baltu, valgomu pelėsiu, o viduje turi žalsvas-melsvas pelėsines gijas. Pats iš savęs sūris yra minkštas ir kreminis. Kalbant apie kvapą – jaučiamas pieno aromatas ir laukiniai grybai. Skonis – sodrus ir sviestinis, turintis lengvą aštrumą nuo mėlynojo pelėsio. Puikiai tinka su obuoliais, džiovintom spanguolėm, graikiniais riešutais, skrudinta duona. Rekomenduoju išbandyti makaronų patiekaluose, salotose bei išbandyti užkepti šį sūrį orkaitėje kriaušių puselėse.
Munsterio sūris – viduramžių vienuolių išradimas
Tai labai senas ir vienas iš populiariausių ‘plautos žievės’ sūrių. Šį sūrį pradėjo gaminti vienuoliai apie 660 metais. Munsterio sūris, pagamintas iš karvės pieno yra brandinamas rūsiuose bei kartkartėmis plaunamas druskingu vandeniu, kuris sukuria sūrio žievėje tinkamą terpę naudingosioms bakterijoms. Būtent dėl šių bakterijų sūrio išorė tampa lengvai lipni, rausvos ar oranžinės spalvos, o kvapas laaabai sodrus. Gal ne be reikalo prancūzai paskelbė jį kaip vienu iš trijų pačių smardžiausių sūrių.
Na galiu pasakyti, kad šis sūris tikrai ne kiekvienam, tačiau rekomenduoju išbandyti, nes jis tikrai yra labai skanus. Valgydamas net atkreipiau dėmesį, kad šio sūrio kvapas visiškai neatitinka jo skonio. Kvapas aštrus ir iš pradžių lengvai atbaidantis, o paragavus pajunti gerokai lengvesnį skonį. Žinoma, skonis vis vien išlieka pakankamai stiprus, mėsiškas ir lengvai aitrus, tačiau gerokai mažiau, negu norėtųsi įsivaizduoti. Sūrio vidus yra kreminis, tiesiog akyse tirpsantis, tad kambario temperatūroje ilgai nerekomenduočiau laikyti.
Munsterio sūrį siūlyčiau ragauti su virtomis bulvėmis ir smulkintais svogūnais, obuoliais, tamsiu alumi.
Tomme sūris – brandintas Alpių olose
Tomme sūris XVI amžiuje pradėtas gaminti iš Prancūzijos, Šveicarijos ir Italijos Alpėse besiganančių karvių pieno. Tradiciškai tai naminis, kaimiškas sūris, kurį vietos ūkininkai gamindavo savo šeimai žiemos metu iš negausaus pieno kiekio. Šių sūrių išskirtinumas – purvinai atrodanti žievė. Tačiau nebijokite, su ja yra viskas gerai ir ji taip atrodo nes sūris buvo brandinamas olose, kuriose vyrauja tam tikra mikroflora.
Kalbant apie kvapą, jis šiek tiek nustebino. Kvapas buvo tikrai sodrus, šiek tiek priminė kaimą, bet tuo pačiu turėjo labai daug žemiškumo ir priminė kalnus. Tekstūra – pusiau minkštas, tačiau pakankamai tvirtas. Skonis – labai jaučiamas sviestas ir grietinėlė ir turi įdomius poskonius – gal šiek tiek primena grybus, riešutus, kuriuos labai sunku apibūdinti, tad paragaukite. 🙂
Ragauti siūlau su šviežiais ar džiovintais vaisiais, uogomis, džemais bei raudonu vynu. Taip pat, manau labai derėtų patiekaluose su keptais grybais.
Chevre – ožkos sūris, tinkantis desertui
Ožkos pieno sūriai – alternatyva karvės pieno netoleruojantiems žmonėms. Be to, sūriai pasižymi mažesniu riebalų kiekiu. Parduotuvėse galima aptikti skirtingų rūšių ožkos pieno sūrių (nuo šviežio, tepamo iki puskiečio brandinto). Švieži sūriai pasižymi lengvais, saldžiais skoniais, tad siūlymas tepti juos ant duonos ar trapučių, gardinti medumi, riešutais ar vaisiais ir gausite nerealų desertą. Brandinti sūriai šiek tiek sodresni, gilesnio skonio ir puikiai tinka salotose, apkepuose, makaronų patiekaluose.
#reklama #lidlpartnerystė
Parašykite komentarą